Aktorė Kristina Kazlauskaitė - apie „Šv. Kalėdų žavesį

Sveikatos klubas Naudingi straipsniai Aktorė Kristina Kazlauskaitė - apie „Šv. Kalėdų žavesį

Aktorei, muzikantei bei dėstytojai Kristinai Kazlauskaitei per šventes svarbiausia susėsti su visais artimaisiais bei draugais. Kalėdiniame interviu ji dalinasi istorijomis apie geriausią kada nors gautą dovaną, norą laikytis tradicijų bei tai, kad šiuo šventiniu laikotarpiu svarbiausia vieni kitiems palinkėti ramybės.

Ką jums reiškia Šv. Kalėdos bei šventinis laikotarpis?

Kaip ir visiems žmonėms, religingiems ar ne, tai šeimos šventė. Man tai brangi diena. Diena, kai svarbiausia būti kartu. Tai laikas ne prisiminimams, o tiesiog proga visiems susėsti prie bendro stalo. Visi šiais laikais bėga, skuba, jei ir pavyksta sutikti artimus žmones, tai tik vieną ar kelis, o per šventes susitinkame visi.

Labai džiaugiuosi, kad tokie susibėgimai vyksta pas mane. Anksčiau vykdavo pas močiutę, vėliau pas mamą, o dabar pas mane. Svarbiausia pabūti kartu, pasidžiaugti, apsikeisti simbolinėmis dovanėlėmis.

O kaip atrodo jūsų Kūčių, Šv.Kalėdų dienos? Ar laikotės įprastų tradicijų?

Be abejo, kiek tai įmanoma. Kūčių vakarienė yra Kūčių vakarienė, gaminame dvylika tradicinių patiekalų. Ir džiaugiamės Kristaus gimimo diena. Bet iš tiesų svarbiausia, kad susitinkame, kad esame kartu.

Ką geriausiai prisimenate iš vaikystės švenčių? Ar jos daug pasikeitė?

Vaikystėje, kaip ir visiems, eglutė buvo beveik kaip altorius. Aš ir šiais laikais namie eglutę laikau iki paskutinio spyglio (juokiasi). Būtent ta vaikystės šiluma, žiūrėjimas į mirksinčias lemputes, nepaprasto gražumo žaisliukus, Betliejaus žvaigždę ant viršūnės – tai giliausiai įsirėžęs įspūdis.

Žinoma, būdavo svarbu dovanos, stengeisi būti geras, kad senelis ką nors atneštų. Visas didysis Šv. Kalėdų žavesys ir yra tas tikėjimas. Na, ir po to – susitikimas su pusbroliais, pusseserėm, buvimas kartu. Pamenu, kaip lauke su rogutėmis visą dieną žaisdavom. Buvo labai gražios šventės. Vaikystėje ir tos pusnys atrodė didesnės. Taip pat eidavome į miestą, žiūrėdavome, kaip viskas išpuošta. Ir suaugusius stebina, džiugina, na, o vaikui tai tikrų tikriausias pasakų pasaulis, be galo stiprus įspūdis.

Dabar ir prieš, ir per šventes kur kas daugiau bėgiojimo – visada reikalai, reikalai, reikalai. Atsiranda ir rūpesčių, kad kažko pritrūks, kažką ne taip padarysi. Tyras vaikystės švenčių džiaugsmas vis dėlto visiškai kitoks.

Kokia yra geriausia kalėdinė dovana, kurią esate gavusi? O kokią įsimintiną dovaną esate pati padovanojusi?

Čia reikėtų gerai pamąstyti... Pamenu buvo tokios šventės, kai brolis rado dovaną, o aš neradau. Dabar žinau, kad čia buvo tėvų pokštas, o tuomet pagalvojau, kad kažką padariau, buvau negera. Tada tėvelis sako: „Girdėjau, kažkas beldėsi į duris“. Ir aš jau praktiškai apsiverkusi, kad nieko neužsitarnavau, atidariau, ir ten radau roges (juokiasi). Man net žadą atėmė. Ant tų didelių rogių tilpom ir aš, ir brolis, ir tėvelis. Labai jau didelis buvo džiaugsmas gavus tokią dovaną.

O pati... Padovanoju ir nelabai beprisimenu (juokiasi). Visada stengiuosi pajausti, kas kam patinka, prisiminti, kas apie ką užsiminė, ir tada bandai tą žmogų nudžiuginti. Niekada taip nesureikšmindavau, kad galvočiau: „Kokią gerą aš čia dovaną nupirkau“. Paprasčiausiai stengiuosi, jog artimieji pasijaustų laimingi.

Kokie jūsų atmintyje išliks 2016-ieji metai?

Net nepagalvojau apie tai. Anksčiau būdavo vaidmenys, kelionės. Šiemet palyginti ramūs metai. Vaikštau, kvėpuoju, matau – ir tai svarbiausia. Todėl turbūt ir prisiminsiu jaukumą, ramybę.

Ar turite naujametinį pažadą sau?

Ogi nežinau, kas tą naktį šaus į galvą. Netikiu, jog gali taip iš anksto imti ir susiplanuoti. Arba tai savaime įvyksta, arba ne. Manau neverta sau duodamų pažadų sieti su konkrečia viena diena. Tiesiog visada reikia stengtis. Noriu būti vis geresnė, ir geresnė, ir geresnė (juokiasi). Štai ir viskas.  

Ko palinkėtumėte vaistinių „Camelia“ klientams švenčių proga?

Palinkėčiau, jog atslūgtų neramumai, baimės. Norėtųsi, kad aplinka būtų ramesnė, kad nežiūrėtume savęs, savo kėdės, o atsisuktume į kitus žmones. Ir, žinoma, sveikatos (juokiasi). Kai mažiau bijosime, mažiau jaudinsimės – tada ir būsime sveikesni. Juk kokios žmogaus mintys, taip jis ir jaučiasi. Tad ir linkiu to paties – ramybės.