Aktorė Kristina Kazlauskaitė: „Pagaliau esu laisva ir tuo be galo džiaugiuosi“

Sveikatos klubas Naudingi straipsniai Aktorė Kristina Kazlauskaitė: „Pagaliau esu laisva ir tuo be galo džiaugiuosi“

„Aš visą gyvenimą svajojau pailsėti ir gyventi taip, kaip gyvenu dabar, išėjusi į pensiją. Savotiškas tas mano gyvenimo ritmas, bet laisve vis dar negaliu atsidžiaugti“, – atvirai sako mylima aktorė, atlikėja, dėstytoja, renginių vedėja Kristina Kazlauskaitė. Mažų kainų vaistinių tinklo „Camelia“ pokalbis su žinoma aktore netikėtai pasisuko apie paprastos kasdienybės džiaugsmus ir galimybę tiesiog... būti. Taip kaip pavyksta ir norisi – su artimaisiais, savimi ir tyla.

Ruduo menininkams, aktoriams įprastai naujo sezono pradžia, naujas tarpsnis. Kokiomis nuotaikomis jūs pasitinkate šiųmetį rudenį?

Man nauji sezonai ir premjeros senai nebeaktualios. Esu pensininkė ir šiek tiek laisva menininkė – dar nežinau, ar kokių pasiūlymų sulauksiu ir kam manęs šiemet prireiks. Bet, tiesa pasakius, tuo labai džiaugiuosi – juk niekam nebetarnauju ir nebevergauju, galiu rinktis ką noriu veikti. Man taip geriau, nes viskas mano rankose.

O kaip tas laisvas laikas, ar neprailgsta?

Ne, tikrai ne. Aš visą gyvenimą tos laisvės troškau. Tokių paprastų dalykų, kaip knygų skaitymas ar kino filmų žiūrėjimas iki išnaktų (juokiasi). Juk kitą dieną nereikia eiti į darbą! Galiu išsimiegoti kiek noriu, pasirinkti man tinkamą gyvenimo ritmą. Aišku, suprantu ir tuos, kurie išėję į pensiją sau vietos neranda, bijo, kad tuščiai laiką praleis. Ir tuos, kurie labai bijo apleisti tarnybą, irgi suprantu. Bet man šitas laikotarpis nebuvo sunkus. Matau prasmę paprastam kasdieniame buvime. Juo labiau, kad mano gyvenimo ir jo vingių trims žmonėms su kaupu užtektų.

Visą gyvenimą buvau maksimalistė, daug dirbau, visą save atidaviau ir tikrai pavargau. Labai norėjau to poilsio ir lėtos kasdienybės.

Dabar, kai jau esate laisva, tai daugiau laiko bei dėmesio skiriate sau, savo sveikatai?

Anksčiau tam laiko tai visiškai neturėjau, o ir dėmesio per daug neskirdavau. Tempdavau iki paskutiniųjų, po poliklinikas nesiblaškydavau ir jau vykdavau tiesiai į ligoninę...

Esu tinginė baisi, gėda sakyti, bet sportuoti taip ir neįpratau. Be galo mėgstu baseiną, tik retokai lankausi. O mano pagrindinis fizinis aktyvumas – vaikščiojimas ir darbas kieme. Maisto papildų visokiausių yra pilni namai, bet manau pas daugumą mano amžiaus žmonių taip yra, apsiperkame taupiai, mažų kainų vaistinėje, kurios netgi reklaminiu veidu tapau (juokiasi).

O šiaip paprasta mano kasdienybė, bet aš joje kaifuoju. Kiti gal vietos neranda, nervinasi, vis dar bando kažką labai svarbaus nuveikti. Aišku, kartais ir man visokių minčių kyla, kad laiką švaistau, kad kažką keisti reikia. Bet juk ar gali būti kitaip, kai visą gyvenimą bėgai, dirbai, skubėjai... Nebeskubėti ir dėl to ant savęs nepykti reikia išmokti. Ir, tiesa pasakius, šito tarpsnio tikslą taip ir matau – tausoti save, sveikatą, daryti kuo daugiau tai, kas malonu ir teikia džiaugsmą.

Aš gyvenu name, gamtoje, turiu savo kiemą, gėles, žolę. Čia juk nesibaigianti priežiūra ir darbas. Tik jis man malonus, tai jo ir nesureikšminu. Ar gi būna, kad namie nėra ką veikti, – tik spėk suktis. Ir niekur aš taip nesidžiaugiu kaip namie. Grįžtu, uždarau vartus ir jaučiuosi kaip į savo atskirą planetą nusileidusi (juokiasi)... Žinoma, yra buitis, yra visokių reikalų, bet mane džiugina.

O kaip miestas, kultūrinis gyvenimas, kurio dalimi ilgus metus buvote. Ar nepasiilgstate, netrūksta to pasaulio?

Žinokit miesto šurmulio, didelių susibūrimų aš jau nebemėgstu. Pavargstu ten ir nuo kalbų, ir nuo žmonių nosis į telefonus sumerkusių. Šito tai jau net ir nebesuprantu – sako susitinka žmonės pabendrauti, pasišnekėti, o žiūriu, kad sėdi visi galvas nuleidę ir telefonus maigo. Tai kur tas gyvas bendravimas, emocijos...

Miestą myliu savaitgaliais, tada, kai Vilnius tuščias, kai žmonių nėra. Tada atrodo, kad visas miestas, visas senamiestis mano... Aš myliu gamtą ir myliu Vilniaus senamiestį. Žmonių, šurmulio, viešumos man jau nebesinori. Tiesa pasakius, niekada ir nesinorėjo.

Ir taip sako scenos žmogus...

Taip, bet aš į sceną lipau, vaidinau, ne todėl, kad norėjau būti matoma. Aš iš tiesų mėgau vaidinti, patį procesą myliu. O būti stebimai ir apžiūrinėjamai, kaip vabalui pro mikroskopą, man niekada nepatiko.

Ir dabar labai jaučiu, kad triukšmo, šnekėjimų man nesinori, mane tai sekina. Ir tada vėl pagalvoju, kaip aš tiek metų tokioje aplinkoje buvau, kaip ištvėriau. Man ramybė ir tyla dabar didžiausios draugės.

O žmonėms atrodo baisiausias dalykas – likti su savimi, išgirsti tylą, pauzę padaryti. Net per radiją, kai žinias skaito, kažkodėl fone muzikėlę leidžia. Vis galvoju, kam. Negi tos pauzės tokios nepakeliamai baisios, baisesnės už faktą, kad per triukšmą jau patys savęs kartais nebegirdim...